ARBATOS ISTORIJA

Kas padėjo praturtėti anglams ir olandams? Kaip Šri Lankoje atsirado tamilai? Koks yra pirmasis JAV kontrabandos rekordas? Ar dėl opiumo Anglija galėjo skelbti karą? Kodėl buvo statomi kliperiai – greitieji burlaiviai? Kokio gėrimo pasaulyje kasmet išgeriama maždaug 1 722 222 222 222 puodeliai?
Negi visa tai gali būti susiję su arbata?

Paskaitykite...

2737 - 2697 m. prieš Kristų
Pasak kinų legendos, arbatą atrado dieviškasis šalies imperatorius Šen Nongas, tai įvyko visiškai atsitiktinai. Į pripildytą karšto vandens gėrimų indą įkrito šalia augusio laukinio krūmo lapas. Vanduo ėmė skleisti malonų aromatą, ir imperatorius ryžosi jo paragauti. Gėrimas buvo ne tik skanus, bet ir gaivinantis. Valdovas buvo sužavėtas. Kita arbatos atsiradimo versija pabrėžia jos gydomąsias savybes: imperatoriui paragavus nuodingo augalo, arbata jam stebuklingai išgelbėjo gyvybę. Po šio įvykio jis liepęs savo tarnams auginti arbatą.

1066 m. prieš Kristų
Yra išlikęs pasakojimas apie 1066 m. prieš Kristų imperatoriui iš Junanio (Yunnan) siunčiamą duoklę arbata. Manoma, kad būtent iš Junanio yra kilęs arbatos augalas Camellia sinensis.

206 m. prieš Kristų - 220 m.e.m.
Kiniją valdo Hanų dinastija, šalies plotas dar nėra išsiplėtęs iki dabartinių ribų. Rašytiniuose tekstuose pasirodo arbatos simbolis “cha”. Bet nėra aišku, ar kalbama būtent apie arbatą ar apie vaistažoles.

I m.e.a.
Pirmasis rašytinis arbatos egzistavimo įrodymas pasirodo kinų literatūroje apie 50 m.e.m. Wang Pao satyrinėje istorijoje, kurioje pasakojama apie sutartį su vergu. Šalia kitų joje minimos tokios vergo pareigos: pirkti arbatą, ją paruošti ir pripildyti specialius indus.
Pagal kitą kinų legendą pirmąjį arbatos augalą tuo laiku į Kiniją atvežė budistų vienuolis Gan Lu iš Indijos. Keli XIX - XX a. mokslininkai teigė, kad arbata galėjo atsirasti iš Indijos, tuo tarpu kiti buvo įsitikinę, kad arbatos tėvyne galėjo būti visa Pietryčių Azija, įskaitant Indiją, Birmą, Siamą (dabartinį Tailandą), Vietnamą ir Kiniją.

Apie 270 m.e.m.
Pirmieji pasakojimai, kad arbata buvo patiekiama kaip gėrimas, pasirodė Čen Šou kūrinyje „Zanguo Zhi” (liet. Istorija apie tris karalystes). Šventinėje puotoje dalyvauja valdovas Sun Hao, pagarsėjęs tuo, kad gėrė daug alkoholio, o kažkoks Vei Jao vietoje įprasto ryžių vyno patiekia arbatos. Beje, dar ilgus šimtmečius arbata dažniausiai vis dar bus naudojama kaip vaistas.

IV amžius
Poetas Du Ju pirmasis poetiškai apibūdino arbatą. Deja, šio kūrinio išliko tik fragmentai. Vėliau daugelis Kinijos poetų, sekdami jo pavyzdžiu, savo lyriką skyrė arbatai. Apie 350 metus Kinijos mokslininkas Guo Po parašė pirmąjį darbą apie arbatos auginimą ir paruošimą.

V a. pab.
Pasirodo pirmieji pranešimai apie arbatos eksportą - Vakarų Azijos karavanai keliauja iki Šiaurinių Kinijos sienų ir pasirodo Mongolijoje, kur prekiauja arbata ir kitomis gėrybėmis. Vėliau Centrinės Azijos prekijai arbatą iš Kinijos atveža persams ir arabams.

618 - 907 m.e.m.
Kinijoje viešpatauja Tangų dinastija. 758-760 metais poetas Lu Ju rašo pirmąją arbatos klasika tapusią knygą „Čajing“. Tai himnas nuostabiam gėrimui. Pirmasis sakinys prasideda taip: „Arbata – tai pats nuostabiausias pietų augalas“. Lu Ju išvardija penkis arbatos pavadinimus ir pataria mieguistiems ir snaudulio kankinamiems žmonėms gerti arbatą. Netrukus Lu Ju išgarsėja savo kūriniu „Arbatos dievas“. Šiuo laikotarpiu arbata vertinama ne tik dėl savo pirminės medicininės ir religinės paskirties, klesti prekyba arbata, kuri yra ne tik produktas, bet ir garbinimo objektas.

Šioje epochoje arbatos lapeliai perdirbami taip: garinami, džiovinami, smulkinami grūstuvu ir presuojami į gabalus, kurie prieš vartojimą yra sulaužomi, visiškai susmulkinami ir kartais paskaninami druska, ryžių miltais, imbieru, gvazdikėliais ar svogūnais.

729 m.e.m. Keletas šaltinių liudija, kad apie 552 m.e.m. kinų vienuoliai – misionieriai, atkeliavę į Japoniją skleisti budizmo tikėjimo, kartu atvežė ir arbatą. Pirmoji rašytinė užuomina apie arbatą Japonijoje pasirodo 729 metais.

Propaguojant arbatą, svarbus vaidmuo teko budistų vienuolių apeigoms. Jie pastebėjo, kad arbata sustiprina gebėjimą susikaupti, o tai padeda meditacijų praktikose. Budistų vienuoliai daug prisidėjo ir prie arbatos auginimo bei apdirbimo metodų tobulinimo. Laikui bėgant, jie ištobulino įvairias baltos, žalios ir oolong (vulong) arbatos rūšis.

770 m.e.m.
Kinijoje viešpataujant Tangų imperatorius. Jo valdymo laikotarpiu įkuriama pirmoji pasaulyje, oficiali mokesčio arbata žinyba, kurios paskirtis – pristatyti imperatoriui arbatos iš pietinių provincijų. Įkurtos ir kitos viešos žinybos, pavyzdžiui, imperatoriaus arbatos ūkis Beijuan Fudžiane, o 1074 m. įsteigtas arbatos ir arklių departamentas. Šiaurės ir vakarų „barbarų“ gentims atradus arbatą, ji buvo mainoma į arklius.

Apie 801 m.e. m.
Japonų tendai sektai priklausęs budistas Saicho (po mirties jam suteiktas Dengjo Daiši) vardas), po dvasinių studijų Kinijoje grįžo į Japoniją ir atsivežė pirmąsias arbatos sėklas, kurias pasėjo vienuolyno sode. Šio sodo arbatos pirmąjį derlių 815 metais vienuolis, vardu Eichu, pasiūlė Japonijos imperatoriui Saga. Susižavėjęs imperatorius liepė penkiose provincijose netoli sostinės sodinti arbatą.

Apie 813 m.
Kinų tyrinėtojas Zhang Jouksin rašo knygą, apie arbatos ruošimui naudojamą vandenį. Jis, ruošdamas arbatos gėrimą, eksperimentuodavo su įvairiomis vandens „rūšimis“. Tyrinėtojas nustatė, kad skaniausia arbata tada, kai jai paruošti naudojamas vanduo yra iš tų vietovių, kuriuose arbata užauginta.

Apie 850 m.
Rašytojas Vien Tingjun (812-870) parašo veikalą „Arbatos surinkimo sėkmė“. Jis užsimena apie imperatoriaus patarėją, garsųjį poetą Bai Džuji (772 - 846), kuris išgėręs labai daug vyno, vartodavo arbatą kad prablaivėtų. Tuo pačiu laikotarpiu pasirodo pirmasis kūrinys apie arbatą už Kinijos ribų. Solimanas arabiškai parašo kūrinį „Dviejų keliautojų pasakojimas apie arbatą“.

960 - 1279 m.
Kiniją valdo Songų dinastija. Kitą garsų pasakojimą apie arbatą „Chalu“ parašo teismo tarėjas Cai Ksiang (1012 - 1067). Jei transportuojant arbata praranda savo skonį ir spalvą, jis pataria dėti į arbatą kvapniųjų priedų. Šiuo laikotarpiu pasikeičia ir arbatos paruošimo technologija. Nefermentuota arbata jau nebeverdama, o tik sutrinama į miltelius ir karštame vandenyje suplakama dailiu plakikliu.

973 m.
Aštunto amžiaus pabaigoje imperatorius Tangas nustatė pirmąjį arbatos mokestį, tačiau jis galiojo neilgai. Vėliau, po ilgų pasisakymų „už ir prieš“ 973 m. šis mokestis pagaliau buvo priimtas. Tačiau Kinijoje arbata tampa vis labiau prieinama daugeliui paprastų gyventojų, todėl praranda savo prabangos įvaizdį, o kartu ir didelio apmokestinimo prasmę, nes gėrimą, reikalingą paprastam žmogui, apmokestinti dideliais mokesčiais nėra tikslo. Galutinai arbatos mokestis panaikintas tik po keleto šimtmečių, valdant Kuing dinastijai (1644 - 1911).

XI amžius
Kinų aukštuomenėje buvo daug poetų, garbinusių arbatą kaip gyvą būtybę. Su Ši (1036 - 1101) sukūrė „Stebuklingo lapo biografiją“, kurioje su humoru pasakoja apie arbatą, tartum ji kaip žmogus turėtų savo gyvenimą. Jo amžininkas Mei Jaochen (1002 - 1060) pristato „Nuostabaus augalo iš pietų poeziją“. Abu poetai skaito Lu Ju arbatos klasiką, o jų draugas Oujang Ksiu (1007 - 1072) pareiškia: „Arbata – tai kažkas nuostabaus šioje žemėje“. Jis labai pagarbiai kreipiasi į „Lung Čing“- garsiąją „Drakono šaltinio“ arbatą. Šventiniuose renginiuose ir puotose išskirtinė pagarba rodoma arbatos paruošimui, nes pats imperatorius ją sau ruošdavo pats. Arbatos puodelių, indų formos ir rūšys laikui bėgant keitėsi. Šioje epochoje žavėjimasis arbata peraugo į arbatos maniją.

1191 m.
Nutrūkus santykiams tarp Japonijos ir Kinijos, Japonijoje silpta arbatos, kiniško stiliaus simbolio, žavesys. 1191 metais Zen tikėjimo skelbėjas Eisai (1141 - 1215), kuriam po mirties suteiktas vardas Senko-Soči, pabuvęs kurį laiką Kinijoje, pradeda skatinti Japonijoje vartoti arbatos miltelius (Matča) ir auginti arbatmedžius. 1211 m. jis parašo pirmąją japonišką knygą apie arbatą „Kissa yojo ki“(liet. Gydomoji arbatos reikšmė).
Japonų budistų vienuolynuose palaipsniui pradeda formuotis pirmieji arbatos, kaip meditacijos sudėtinės dalies, ritualai. Ateinančius šimtmečius Kinijos papročiai ir tradicijos daro įtaką daugeliui Japonijos kultūros sričių. Arbata tampriai siejama su religija.

XIII a. pradžia
Zen mokytojai skleidžia ir aiškina „Arbatos kelio“ (chado) mokymą, apeigas, kurių metu arbatos ruošimas ir gėrimas suvokiamas kaip vienas iš būdų savo vidiniams gebėjimams atskleisti. Netrukus populiarūs tampa Kinijoje paplitę arbatos žaidimai, pvz., arbatos degustavimo varžybos (tocha).

1279 - 1367m.
Kiniją valdo mongolai, viešpatauja Juan dinastija. Šiuo laikotarpiu, daug misionierių ir pirklių, kurių daugumos vardai yra išlikę iki mūsų dienų, atvyksta į šalį. Svetimšaliai iš Europos yra laukiami. Jie atvyksta ne tik su savo religine misija, bet ir suteikia kinams progą susipažinti su vakarietiška kultūra.

1298 – 1299m.
Garsusis Venecijos pirklys Markas Polas (1254-1324) aplanko Tolimuosius Rytus. Jis keliauja po Mongoliją ir Kiniją. Įkalintas Italijos kalėjime (1298/99), savo prisiminimus apie keliones padiktuoja kalėjimo draugui. Viduramžiais šis kelionių dienoraštis tampa populiariausiu kelionių aprašymu. Pasakojime jis mini ir Kinijos arbatą, tačiau faktų apie ją pateikia nedaug. Jis aprašo įvykį, susijusį su Kinijos finansų ministro atleidimu iš pareigų už tai, kad jis neteisėtai didino arbatos mokestį.

1368 - 1644 m.
Mingai užima valdžią. Dėl jų vykdomos prokiniškos politikos, Kinija atskiriama nuo pasaulio.
Pasikeičia arbatos gėrimo tradicijos. Vietoj smulkiai sutrintos ar supresuotos į gabaliukus arbatos naudojami nefermentuoti arbatos lapai, kurie palaidi tiesiog įmerkiami į puodelį su karštu vandeniu ir visa tai uždengiama dangteliu.(Guivan). Pasirodo tekstų rinkinys, pavadintas „Chaoshu“(liet. Raštai apie arbatą). Jį sudaro daugiau nei šimtas straipsnių, kuriuose surinktos žinios apie arbatą ir jos vartojimą, įskaitant ir subtiliausius arbatos gėrimo malonumų aprašymus.

Šios epochos pabaigoje - ankstyvajame septynioliktame amžiuje, išsivysčius užsienio prekybai, atsiranda juodoji arbata, vadinamoji „hongchas“. Kinai, tyrinėdami arbatą, pastebi, kad kai lapai fermentuojami ir džiovinami, arbata ilgiau išsaugo savo gerąsias savybes, todėl po ilgai trunkančių kelionių į Vakarus ilgiau išlieka šviežia. Europiečiai iki šiol importavę tik žalią arbatą, pradeda užpirkinėti vis didesnius juodosios arbatos kiekius. Tačiau tarp pačių kinų juodųjų arbatų rūšys nėra labai populiarios.

1502 m.
Tolimuosiuose Rytuose pradeda kurtis portugalai. Tai pirmieji europiečiai, atvykę jūra. 1502 metais jie apsigyvena Pietvakarių Indijoje Košine (Coshin), 1512 metais atranda Indonezijos salyną, o 1517 metais – Pietų Kinijos Kantoną.

1510 m.
Pietų Kinijoje Jiksingo keramikos centre iš neglazūruoto molio gaminami indai, iš kurių geriant arbatą atsiskleidžia tikrasis jos aromatas. Šią keramiką labai vertino mokslo žmonės. Jie nuolat palaikė glaudžius ryšius su keramikos meistrais, kas dešimt metų diegė arbatos indų gamybos naujoves.

1521 m.
Imperatorius Mingas uždraudžia prekybą su kitomis šalimis. Azija nusigręžia nuo viso pasaulio.

1543 m.
Portugalai pasiekia Japoniją.

1557 m.
Kinai suteikia Makao prekybos monopolį portugalams. Čia įsikūrę svetimšaliai šią teritoriją savo žinioje sugeba išlaikyti iki 1999 metų. Jie prekiauja šilku, prieskoniais, porcelianu, bet prekiauti arbata pradeda šiek kiek vėliau. Iki šio laikotarpio prekyba tarp Kinijos ir Europos dažniausiai vyksta per venecijiečius, tarpininkaujant arabams. Dėl savo palankios geografinės padėties tarp rytų ir vakarų, didelio laivyno ir išilgai kelio į Aziją išlaikytų svarbių prekybos pozicijų, Venecija tampa komercinės veiklos centru.

1559 m.
Europiečiai išleido pirmąjį išsamų Venecijos keliautojo po plačiąją Aziją Džiovani Batista Ramusi kūrinį, pavadintą „Navigatione et Viaggi“(liet. Laivininkystė ir kelionės), kuriame randame ir aprašymų, kaip auginti bei ruošti arbatą, koks yra jos sukeliamas poveikis.

Apie 1560 m.
Iki mūsų dienų neišliko jokių ankstyvųjų amžių prekybos arbata aprašymų apie jos tiekimą iš Kinijos bei Japonijos į Europą. Tačiau jėzuitų misionieriai lankėsi abiejose šalyse, ragavo arbatą ir savo įspūdžių aprašymus siuntė namiškiams. Vienas iš šių misionierių, portugalas Tėvas Gasparas de la Kruzas 1560 metais Portugalijoje savo raštuose pirmą kartą užsimena apie arbatą.

1580 m.
Dvejiems amžiams Portugalija praranda savo nepriklausomybę, o kartu ir visą savo kolonijų imperiją. Ji tampa pavaldi Ispanijai. Pasinaudodama šia situacija, Olandija pradeda plėsti savo prekybos bazes.

1587 m.
Arbatos kultūros suklestėjimas Japonijoje tampriai susijęs su garsiuoju arbatos žinovu Sen-no Rikju (1522 - 1591). Skleisdamas žinias apie arbatos esmę (wabi), jis tobulina arbatos gėrimo ceremoniją (chanoyu). 1587 metais šalia Kioto vyksta didieji kviestinės arbatėlės renginiai, kuriuose kviečiami dalyvauti visi šalies gyventojai. Arbatos gėrimas tampa stilingu ritualu su tam tikromis Rikju sukurtomis taisyklėmis, išlikusiomis iki mūsų dienų.

1600 m.
Anglijoje įkuriama „English East India Company“ (EIC) – Anglijos Rytų Indijos bendrovė. Karalienė Elžbieta I gruodžio 31 dieną jai suteikia mokesčių lengvatų ir privilegijų. Iš pradžių EIK atveždavo šilką, kuris kartu su emalio dirbiniais ir pipirais tapo svarbiausiomis kompanijos importo prekėmis. Tik aštuoniolikto amžiaus pabaigoje didžiausią importo dalį jau sudarė arbata. RIK tapo galingiausia prekybos kompanija žmonijos istorijoje.

1602 m.
Sekdami anglų pavyzdžiu, olandai kovo 20 dieną įkuria „Verenigde Oostindische Compagnie“ (VOC) – olandų Rytų Indijos bendrovę - ir palaipsniui įsikuria Indijos subkontinente. 1596 metais Javos saloje ir Indijos salyne steigiami prekybos punktai, statomi sandėliai, skirti atvežtoms iš Tolimųjų Rytų gėrybėms sandėliuoti. Tai buvo tarpinė stotis pakeliui į Vakarus.

1610 m.
Olandai pirmieji laivais pradeda vežti arbatą į Europą. Iš Japonijos per Javą VOC laivai, pristatydavo žalią arbatą į Amsterdamą. Ne iš karto olandai turėjo tiesioginius ryšius su Kantonu ir Makao, todėl prekyba su Kinija vyko per Javą.

1611 m.
Prekybos eksporto pradžia Japonijoje. Imperatorius suteikia privilegijas VOC. prekiauti šalyje. Hirado saloje kompanija įsteigia savo prekybos postus.

1614 m.
Sausio 27 d. Šogun Iejasu priima įstatymą, kuriuo remiantis iš Japonijos išvaromi krikščionių misionieriai. Baiminantis Vakarų įtakos, vykdoma griežta izoliacijos politika. Net japonams neleidžiama išvykti iš savo gimtosios salos. Tik olandai yra vieninteliai europiečiai, išsaugoję prekybos privilegijas. 1641 - 1659 metais Nagasakio uostas atviras olandų ir kinų pirkliams.

1618 m.
Arbatą atranda Rusija. Kinijos didikai atsiuntė carui Michailui Fiodorovičiui Romanovui dovanų keletą brangių arbatos dėžių, kurias karavanai sausumos keliais į Rusiją atvežė per Mongoliją ir Sibirą.
Po 1689 metų prekybos sutarties tarp Rusijos ir Kinijos pasirašymo arbata tampa paklausia preke, bet plačiai vartojama ji tapo tik prabėgus dviem šimtams metų. Apkrauti rusiškais kaliais ir odomis karavanai iš Peterburgo per Sibirą traukdavo į Kiniją. Kelionė tęsdavosi nuo šešiolikos iki aštuoniolikos mėnesių. Iš ten jie grįždavo pasikrovę aukso, sidabro, ir supresuotos į gabalėlius aukštos kokybės karavanų arbatos, kuri skirtingai nuo gabenamos jūra, buvo visiškai apsaugota nuo drėgmės poveikio. Taip varginamai ilgai prekės buvo gabenamos iki 1904 metų, kol nebuvo pastatytas Transsibiro geležinkelis. Kelionės laikas sutrumpėjo iki vienos savaitės. Arbatos vartojimas padarė įtakos rusų kultūrai, atsirado du arbatos paruošimo indai - virdulys, rusiškai vadinamas „samovar“, ir arbatinukas -„čainik“.

1624m.
Rugpjūčio 26 d. olandų kapitonas Martinas Sonkas atplaukė laivu „Zeelandia“ į Taivaną. Čia jis įkūrė fortą „Zeelandia“, nuo liūčių ir vėjo saugojusią pastogę, vėliau tapusia viena svarbiausių Rytų Azijos prekybinių stočių. Sonkas vadovavo vienuolikos olandų jūreivių įgulai iki 1683 metų, kai kinų laivynas užėmė salą.

1626 m.
Olandai nusiperka iš vietinių gyventojų Manhatano salą, esančią prie Šiaurės Amerikos rytų pakrantės, ir įkuria joje koloniją, pavadintą Naujuoju Amsterdamu. Po ilgų mūšių su anglais, jie praranda salą. Naujasis Amsterdamas tampa Niujorku.

Pirmieji arbatos tiekėjai Šiaurės Amerikoje buvo olandai, jie lėmė arbatos kultūros paplitimą Naujoje Anglijoje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad amerikiečiai arbatos mėgėjais tapo anksčiau už anglus.

1633 – 1640 m.
Hercogo Fridricho III-ojo von Holštain-Gotorp siuntimu vokiečių keliautojas Johanas Albrechtas von Mandelslo (1616 - 1644) vyksta į Maskvą ir Persiją. Po to jis keliauja į Indiją. Šių kelionių aprašyme, kurį vėliau pilnai užbaigė ir 1647 metais išleido Adomas Oešlageris (Adam Oeschlaeger), vadinamas Oleariumi (Olearius), teigiama, kad arbatos gėrimas paplitęs Persijoje ir Surate - Indijoje.

1637 m.
Perpratusi šio pelningo verslo ypatybes, VOC pradeda pastoviai pirkti arbatą iš Japonijos ir Kinijos. Laikui bėgant, apie šį šis egzotišką gėrimą sužino Amsterdame, Londone ir Paryžiuje. Tačiau arbata yra labai brangi ir kurį laiką ją perka tik aristokratai ir pasiturintys žmonės. Arbatos įsigyti galima tik vaistinėse, nes arbata geriama kaip vaistas.

Apie 1640 m.
Olandams ypatingi pirkėjai yra jų artimi kaimynai vokiečiai, rytų fryzai. Apie 1640 m. arbata pradedama tiekti į Vokietiją. Vėliau ji pristatoma per Angliją ir Daniją. Tuo tarpu RIK ir VOC tarpusavyje pasidalina prekybą su Azija, ir kiekviena sėkmingai gina atitinkamas savo monopolijas.

1644-1911m.
Mandšu nuverčia imperatorių Mingą ir valdo Kiniją kaip Kuig dinastijos atstovas. Kinija garsėja kaip turtingiausia ir daugiausiai gyventojų turinti valstybė pasaulyje. Olandijos ir Anglijos pasiuntiniams pranešama, kad Kinija domisi jų šalių prekėmis.
Artėjant aštuonioliktam amžiui Kinija daro didžiulę įtaką Europos kultūrai. Sužavėti kiniškais lakuotais baldais, sienų apmušalais, porcelianu ir audiniais europiečiai perima viską, kas yra kiniška, dėl noro pažinti šią šalį ir iš snobizmo. Ateina į madą kiniški dailės mažmožiai, pradedamas imituoti kiniškas stilius ir meno darbai. Kuing valdymo laikotarpiu nuo septyniolikto amžiaus pradžios gaminama juodoji arbata (hong cha) tampa svarbiausia Kinijos eksporto preke.

Apie 1650 m.
Vokiečių kalboje atsiranda naujas žodis „Tee“ –arbata. Europiečių kalbose, išskyrus portugalų, žodis, reiškiantis arbatą kilo ne iš tiesioginio kiniško arbatos termino „cha“, bet iš amojų (Amoy) tarmės, paplitusios Pietryčių Kinijos pakrantėje, kur „cha“ tariamas kaip „t.e“.

1651 m.
Didžiosios jūrų valstybės - Ispanija, Portugalija, Olandija ir Anglija - jau įkūrė nuosavos prekybinės kompanijos. Jos ne tik užėmė pagrindines pozicijas savo šalyse, bet ir turėjo daug valdžios suteiktų privilegijų. Šios kompanijos, panaudodamos prieš varžovus karinę jėgą, savo kolonijose galėjo užimti didžiulius plotus, reikalingus prekybai. Varžydamasi dėl dominavimo jūroje, Anglija paskelbia, kad visa prekyba turi būti vykdoma Anglijos arba jos įtakoje esančių šalių laivais. 1651 metais Oliveris Kromvelis (Oliver Cromwell) patvirtina laivybos įstatymą (Act of Navigation), kuris galiojo iki 1849 metų. Šis įstatymas žymiai sustiprino Anglijos pozicijas jūroje kitų šalių atžvilgiu.

Toks prekybos miestas kaip, pavyzdžiui, Hamburgas neturėjo tokios karinės galios, kad galėtų primestų Kinijai savo prekybinius interesus, todėl jis galėjo prekiauti tik pačioje Europoje.

1655-1657 m.
Plėsdami prekybinius ryšius, Olandai siunčia į Kiniją savo pasiuntinius. Kartu keliauja Johanas Njuhofas (Johan Nieuhof), kuris vėliau (1665 m.) savo keturių šimtų lapų pranešime atskleidžia šių sudėtingų diplomatinių derybų eigą. Šis daug kartų išspausdintas leidinys padėjo formuoti europiečių nuomonę apie Kiniją, baigiantis XVII amžiui ir dar daug metų po to. Skaitytoją ypač sužavi varinių graviūrų reprodukcijų gausa, kuriose pirmą kartą matomi autentiški Kinijos vaizdai.

1657 m.
Pirmą kartą Tomo Džerevėjaus kavinėje (Thomas Garraway‘s „Coffee House“) buvo patiekta arbata, sužavėjusi anglus ir įžiebusi jų širdyse aistrą.

1658 m.
Rugsėjo 23 d. Londono savaitraštis „Mercurius Politicus“ atspausdino pirmąjį skelbimą, pranešantį, kad Anglijoje jau galima įsigyti arbatos. Ypač pabrėžiamas jos gydomasis poveikis.

Olandai išstumia Portugalus iš Ceilono. Sala tampa Olandijos kolonija.

1659 m.
Anglija pradeda rinkti arbatos apyvartos mokestį, kurį sudaro 8 pensai už parduotos arbatos galoną (4,546 litrai). 1689 metais šį mokestį pakeitė sausų lapų importo mokestis.

1662 m.
Karolis II-asis veda Portugalijos princesę Kateriną Braganzą. Naujoji karalienė yra aistringa arbatos gerbėja. Karališkojo dvaro rūmuose ji pradeda rengti arbatėles ir tuo pačiu uždraudžia vartoti alkoholį. Iki šiol karališkojo dvaro lordai ir damos gerdavo įvairius alkoholinius gėrimus ryte, pietų metu ir vakare. Ištremtas į Nyderlandus Karolis II jau gėrė arbatą ir šis jo pomėgis prisidėjo prie naujo gėrimo paplitimo šiame krašte.

Europiečiai dažniausiai gerdavo labai saldžią žaląją arbatą, o cukrus ir arbata šiuo laikotarpiu buvo laikomi didele prabanga, kuria mėgautis galėjo tik aristokratai ir turtingi žmonės. Kadangi arbata buvo brangi, ja žmonės mėgaudavosi tik ypatingomis progomis.

1664 m.
Laiške, skirtame Bantamo salos Indonezijoje agentui, EIC pirmą kartą mini arbatos užsakymą.

1669 m.
Anglijos įstatymams draudžiant importą iš Nyderlandų, EIC, plėsdama veiklą, pradeda per savo pastovias bazes importuoti arbatą tiesiai iš Azijos ir sukuria prekybos monopolį. Iki šiol pirmosios Anglijoje vartojamos arbatos rūšys buvo atvežamos dažniausiai per Olandijos atstovus, kurie pagal „Navigacijos įstatymo“ keliamus reikalavimus krovinius gabendavo laivais registruotais Anglijoje.

1675 m.
VOC pasiekė savo galios viršūnę. Tuo metu jai priklausė laivynas iš 150 prekybinių laivų ir 40 karo laivų su 20 000 žmonių įgula, 10 000 samdomų karių ir 50 000 civilių. Ji kontroliavo aštuonis užsienio regionus (pavyzdžiui, Ceiloną, Javą, Gerosios Vilties iškyšulį) ir mažiausiai penkis ar šešis prekybos postus. Nepaisant milžiniškų išlaidų VOC mokėdavo 40 procentų metinius dividendus nuo savo kapitalo.

1678 m.
Olandų gydytojas Kornelijus Dekeris van Alkmaras (1648-1686), vadinamas daktaru Brontekju (Brontekoe), rašo veikalą, pavadintą „Publikacija apie puikią vaistažolių arbatą“, kuris susilaukė didelio pripažinimo Prūsijoje, Brandenburge. Esant aukštai temperatūrai, rašo jis, šis augalas, iš visų gydymo priemonių yra pats efektyviausias, kai iš jo paruoštos arbatos iš karto, vienas po kito išgeriama nuo 40 iki 50 puodelių! Tarp arbatos gerbėjų jis buvo pats įžymiausias arbatos propaguotojas Europoje.

1679 m.
Pirmą kartą dokumentuose užfiksuotas kovo 11 d. Londone įvykęs arbatos aukcionas.

1685 m.
VOC samdomas daktaras Andrius Klejeris (Andreas Cleyer) iš Batavijos atsiuntė Brandenburgo gydytojų kolegijos nariui Kristianui Menceliui (Christian Mentzel) pirmuosius arbatmedžio piešinius. Vėliau Kristianas Mencelis spausdina pirmąjį Vokietijoje aprašymą, pavadintą „Tikslus vaisinės arbatos paveikslas“.

1689 m.
Angliją iš Amojaus (Amoy) pasiekia pirmoji kiniškos arbatos importo siunta. Amojuje anglai įsikūrė 1664 metais.

XVII a. pabaiga
Visose didžiųjų Europos miestų bakalėjos krautuvėse jau prekiaujama arbata. Vis dažniau ji geriama ne tik kaip vaistas, bet ir tam, kad suteiktų žvalumo.

Ketvirtasis Kinijos Kuing (Kuing) dinastijos imperatorius Kangksi (Kangxi) (1661-1722) apriboja Europos prekybos kompanijų veiklą. Visiška suvaržoma prekyba jūra. Užsienio prekyba leidžiama tik pietų uostamiestyje Kantone.

Pačiame Kantone susiformuoja monopolinė prekybos sistema. Keletas kinų verslininkų Ko-Hongs perima į savo rankas eksportą. Jie parduoda šilką, prieskonius, porcelianą ir vis daugiau arbatos. Europiečiams ribojama veikla ir buvimo šalyje trukmė. Uždraudžiama moterims išlipti į krantą. Jokiam europiečiui neleidžiama įvažiuoti į šalį, o ypač griežtai kontroliuojamos kelionės į pačią krašto gilumą. Tačiau prekybos kompanijos gali gauti ribotas prekybos privilegijų, leidžiančių Kantone įkurti taip vadinamas „įmones“ su sandėliais, kontora ir gyvenamosiomis patalpomis.

Beveik pusantro amžiaus Kantone verslas tarp Rytų ir Vakarų buvo vystomas pagal šią sistemą. Suvaržymai ir apribojimai buvo įvesti siekiant apsaugoti šalį nuo Vakarų įtakos ir kontroliuoti prekybininkų iš Europos sumokamus muitus ir mokesčius.

1700 m.
Rugpjūčio 3 d. vienas iš pirmųjų Prancūzijos laivų „Amphitrite“ saugiai atplaukia į Prancūziją, atveždamas arbatos ir kitų kiniškų prekių krovinį.

1701m.
Arbata Anglijoje darosi vis populiaresnė. 1701 metais šalyje suvartota 33 738 svarai (30 272 kg) arbatos.

1706 m.
Tomas Tviningas (Thomas Twining) Londono centre atidaro kavinę, kuri specializuojasi ruošti arbatą. Praėjus vienuolikai metų jis atidaro „The Golden Lyon“ (liet. Auksinį liūtą). Tai pirmoji prabangi parduotuvė Anglijoje, kurioje ponios galėjo sau leisti maloniai išgerti arbatos. Iki šiol kavinių lankytojais buvo tik vyrai. Praėjus keleriems dešimtmečiams tokios kavinės tapo visų pamėgtomis arbatinėmis.

1729 m.
Tik dabar olandai pradeda pirkti arbatą tiesiai iš Kantono. Anksčiau ją įsigydavo, tarpininkaujant prekiautojams iš Javos. Nuo 1684 metų anglai yra įsikūrę Kantone ir nuo to laiko čia kontroliuoja arbatos prekybą. Pagrindine Kinijos eksporto preke po šilko ir porceliano tampa arbata, kuri sudaro 90 procentų viso eksporto.

Apie 1730 m.
Kinijos pranešimuose užsimenama apie vokiečių laivus, atvykusius prekybos tikslais į Kantoną.
EIC užsiima pelningu „trikampiu“ verslu. Kompanija primygtinai reikalauja už savo mokestinių įplaukų dalį Indijoje su ja atsiskaitinėti sidabru, kurį vėliau panaudoja pirkdama arbatą Kinijoje, nes ten priimamos tik sidabro monetos. Tuomet pelnas iš pardavimų yra labai didelis. 1730 m. EIK importuoja apie vieną milijoną svarų (454 tonos) arbatos ir uždirba daugiau nei vieno milijono svarų sterlingų pelną. Arbata yra bendrovės pelningiausia prekė.

1731m.
Rugsėjo 12 d. su Prūsijos vėliava plaukiojantis laivas „Apolonas“ atvyksta į Hamburgą. Tai yra pirmasis į Hamburgo uostą atplaukęs laivas iš Rytų Indijos, t.y. iš Kinijos, kurio arbatos krovinys siekė 1800 arbatos pakų (108 svarai). Pažeidęs monopolines teises Hamburgas įsivelia į diplomatinius konfliktus, dėl jų priverčiamas šešiasdešimčiai metų pasitraukti iš prekybos su Kinija.

1738 m.
Japonas Soen Nagatani ištobulino Senčia (Sencha) arbatos gamybos procesą. Tai paskatino arbatos išpopuliarėjimą visoje Japonijos imperijoje.

1739 m.
Arbata įgauna vertės mato vieneto reikšmę. Visų iš Rytų Indijos į Nyderlandus įvežamų prekių kaina nustatoma pagal arbatos kainą.

1750 m.
Yra žinoma, kad Fridrichas Didysis, bandydamas įkurti Prūsijoje kažką panašaus į EIC ir į VOC, įsteigė Karališkąją Prūsijos – Azijos Emdeno prekybos bendrovę (Koniglich Preussisch Asiatische Handlungs-Companie from Emden to China). Jos tikslas buvo įtvirtinti Vokietijos pozicijas prekyboje - ir šalie viduje, ir už jos ribų. Surengtos ekspedicijos buvo sėkmingos. Kartu su Hamburgo pirkliais, atvežamos iš Kinijos prekės paprastai buvo parduodamos aukcionuose. 1753 m. liepos 6 d. pirmasis šios kompanijos laivas „Prūsijos karalius“ grįžęs iš Kantono įplaukė į Emdeno uostą. Laive buvo šešių rūšių arbatos krovinys, sveriantis 546 676 svarus (248 tonos). Bet netrukus šis verslas pradėjo smukti, o per Septynerių metų karą (1756-1763) kompanija visiškai bankrutavo.

1754 - 1757 m.
Per šiuos metus Fridrichas Didysis savo naujosios „Sanssouci“ pilies parke pastatė puikų kiniškos arbatos paviljoną, atvėrusį savo duris lankytojams 1764 metais. Tokie arbatos paviljonai tapo šalia karališkųjų rezidencijų esančių parkų puošmena visoje Europoje.

1760 m.
Arbatos vartojimas Amerikoje perkopė 500 tonų per metus. Tarp visų importuojamų į Naująją Angliją prekių arbata užima trečią vietą. Dėl Britaniją sukrėtusios finansinės krizės Naujojoje Anglijoje smarkiai apmokestinamas arbatos importas. Krizę sukėlė Septynerių metų karas Europoje tarp Anglijos ir Prancūzijos, kuri siekė įsitvirtinti ne tik Europoje bet ir Šiaurės Amerikos kolonijose.
Londonui reikia piniginių lėšų ne tik karui finansuoti, bet ir kolonijinei politikai vykdyti. Audringa protestų banga nusirita per Ameriką, boikotuojamos angliškos prekės. 1770 m. panaikinami visi importo mokesčiai, išskyrus patį svarbiausią – arbatos mokestį! Dėl to atsiranda nelegali prekyba - per Olandijos tiekėjus suklesti arbatos kontrabanda.

1763 m.
Europoje bandoma auginti arbatą. Tačiau visi eksperimentai nesėkmingi. Švedų botanikas Karlas Linėjus (1707-1778) taip pat bandė auginti arbatmedžius Švedijoje, Upsaloje, ir šis jo eksperimentas pirmasis pavyko.

1773 m.
Amerikoje anglų kolonistų pečius slėgė didžiuliai mokesčiai. Lapkričio 28 d. EIC laivui „Dartmouth“ atplaukus į Bostoną, protestų banga pasiekė savo kulminacijos tašką. Gruodžio 16 d. indėnais apsimetę naujakuriai šturmu paėmė laivą ir išmetė už borto visą krovinį. Šis, vadinamas „Bostono arbatos būrys“ yra reikšmingas tuo, kad tapo kibirkštimi įsiliepsnoti judėjimui už Amerikos nepriklausomybę.
1776 m. pasirašoma Nepriklausomybės deklaracija ir įkuriamos Jungtinės Amerikos Valstijos. „Arbatos būriai“ siunčiami į įvairius anglų kolonijų miestus.
EIC tebėra pirmaujanti prekybos bendrovė, kuriai nuo 1773 m. priklauso Anglijos prekybos su Kinija ir Indija monopolis.

1774 m.
Metų pradžia žymi tuo, kad pirmą kartą krovinio iš Kinijos į Indiją pristatymo sąlygos patvirtintos dokumentuose. Juose rašoma, kad krovinyje yra kiniško arbatmedžio Camelia sinensis sėklos. Per sekančius dešimtmečius buvo atlikta daug bandymų išauginti Kinijos arbatą už jos ribų. EIC netenkina jos priklausomybė nuo arbatos tiekėjos Kinijos diktuojamų sąlygų, tačiau ši situacija tęsiasi net iki XIX a. vidurio, kai Indija pati pradeda sėkmingai kurti plantacijas. Tik tada Kinija susiduria su realiu konkurentu.

1778 m.
Anglų botanikas Jozefas Benksas atlieka arbatos auginimo bandymus teritorijoje tarp 26 ir 30 laipsnių platumos. Šioje juostoje yra Kinija, Birma, Taivanas, Indija, Bangladešas, Nepalas, Pakistanas, Iranas, Japonija ir Afganistanas. Jis buvo įsitikinęs, kad šios juostos klimatas yra idealus arbatmedžiams auginti. Arbatos auginimo ir perdirbimo darbams botanikas nusamdė patyrusius kinų specialistus.

1780 m.
EIC kapitonai iš Kantono atveža į Kalkutą arbatos sėklų ir pasėja jas botanikos sode. 1793 m. Benksas atvyksta į Kiniją. Jis taip pat įsigyja sėklų ir sodinukų, kuriuos atveža į Kalkutą.

1781 m.
Anglijoje didėja arbatos vartojimas. Jis pasiekia 4 915 472 svarus (2 230 tonų). Arbatos prekyboje dirba daugiau kaip 40 000 darbuotojų, arbata pristatoma laivais, kurių yra daugiau nei 320. Maždaug trečdalis laivo įgulos žūsta kiekvienoje kelionėje po Azijos šalis, keliaujama žiauriomis ir dažnai pavojingomis sąlygomis.

1784 m.
Nuo šiol Anglijos valdžiai susirūpinimą kelia ne tik konkurentai, bet ir kontrabandininkai, kurių verslas klesti dėl didelio arbatos mokesčio. 1784 metais pasiekiamas rekordas, kai arbatos mokestis padidinamas iki 119 procentų. Augant mokesčiams, kartu didėja ir kontrabandinė apyvarta – ji pasiekia apie 50 procentų legalaus arbatos importo. Rekordų istorijoje analogų šiam fenomenui nebuvo iki alkoholinių gėrimų uždraudimo JAV. Tačiau dar tais pačiais metais nelegalus importas patiria didelį nuosmukį. Arbatos prekiautojų asociacijos prezidento Ričardo Tvingo pastangomis Anglijos parlamentas patvirtina „Pakeitimo įstatymą“, kuriuo arbatos mokestis sumažinamas iki 12,5 procento. Tai lėmė naują vartojimo šuolį, 1791 metais buvo suvartota 15 096 840 svarų (6 848 tonos) arbatos. Dabar jos nusipirkti jau galėjo visų visuomenės sluoksnių atstovai.

1785 m.
Amerikiečiai užmezga prekybos ryšius su Kantonu ir savo nuosavais laivais tiesiogiai importuoja arbatą. Į Niujorko uostą atplaukia „Kinijos imperatorė“ su pirmuoju kiniškos arbatos kroviniu.
Tais pačiais metais Anglijoje užregistruojama apie 30 000 didmeninių ir mažmeninių prekybos arbata atstovų. Arbata tampa pelningiausia angliškų bakalėjos krautuvių preke.

Apie 1790 m.
Rašytojas Juan Mei (Yuan Mei -1716-1798) išleidžia „Gero tono patarimus“, tapusius kinų gyvenimo būdo klasika. Knygoje daug dėmesio skiriama arbatos paruošimo ir mėgavimosi gėrimo ritualu menui. Smulkiai aprašomas vanduo, paruošimo procesas, porcelianas, arbata ir pan. Rašytojas nuoširdžiai apgailestauja dėl to, kad jam neužteko žodžių ir įkvėpimo teisingai apibūdinti arbatą: „Apie arbatą galima kalbėti daugiau nei visose pasaulio knygose yra aprašyta apie karo strategiją“.

1792 m.
Praėjus dešimtmečiui Kinijos laivas vėl atplaukia į Hamburgą. Pakrautas jis buvo Kantone, tačiau plaukiojo su Anglijos vėliava.

Apie 1795 m.
Į Jungtines Amerikos Valstijas atvežti pirmieji arbatmedžiai. Juos išaugino prancūzų botanikas Andrė Micho Midletone, Pietų Karolinoje, netoli Čarlestono.

1797 m.
Pradedant 1790 metais galingos, sparčiais tempais kilusios Europos bendrovės akivaizdžiai patiria privačių kompanijų spaudimą savo šalyse, prarasdamos prekybos su Azija monopolijas. 1797 metais Anglija pirmą kartą leidžia draugiškoms valstybėms įplaukti į jai priklausančių Rytų Indijos kolonijų uostus. Tai turėjo didžiulę reikšmę laisvai prekybai su Azija.
Dar tais pačiais metais pirmasis laivas su Hamburgo vėliava atplaukė į Kantoną.

1799 m.
Po ketvirtojo karo tarp Nyderlandų ir Anglijos (1780-1784) VOC patiria daug finansinių nuostolių ir paskelbia bankrotą. Visas jos likęs turtas buvo nacionalizuotos, milžiniškos skolos paskelbtos nacionaline skola.

1806 m.
Napoleonas užima Hamburgą ir vykdo kontinentinę blokadą, padariusią daug žalos ekonominiams ryšiams tarp Anglijos ir Europos. Hamburge visiškai žlunga užsienio prekyba, kuri vėl pradeda vystytis tik 1814 metais, panaikinus blokadą. Savo jėgas atgaunančioje Europoje šiuo metus vis dažniau keliamos laisvosios prekybos idėjos. Tai ypač naudinga Hanzos sąjungai priklausiusiems miestams, taip pat ir Hamburgui, kuris tuo metu neturėjo jokio galingo gynybinio užnugario.

1818 m.
Generalinis Indijos gubernatorius lordas Viljamas Bentinkas (William Bentinck) siunčia generolą G.W. Loidą (G.W.Lloid) ištirti sienos konfliktą tarp Sikimo ir Nepalo. Kelionės metu lordą sužavi krašto grožis ir klimatas, tinkantis poilsio namų ir reabilitacijos ligoninių, skirtų kareiviams ir anglams, gavusiems Kalkutoje saulės smūgį, kūrimui. Todėl Loidas primygtinai reikalauja, kad generalinis gubernatorius įsigytų žemės vietovėje, kurią anglai vėliau pavadins Dardžilingu (Darjeeling).
1835 m. vasario 1 d. Sikimputas Raja (Sikkimputtee Rajah) padovanoja šią žemę Anglijos Rytų Indijos bendrovei. Daktaras A.D.Kembelas (A.D.Campbell) paskiriamas šio regiono valdytoju. 1840 m. jis vadovauja nuimant aukščiausios kokybės arbatos derlų. Ši arbata subrendo ant kiniškų krūmų eksperimentinėse arbatos plantacijose. Pavykus šiam eksperimentui, 1856 m. Dardžilinge pradedamas arbatos auginimo verslas. Alubari arbatos sodai laikomi pirmosiomis komercinėmis arbatos plantacijomis.

XX a. pabaigoje čia jau buvo 80 arbatos sodų, užimančių 18 000 hektarų plotą, metinė produkcijos apimtis siekė dešimt - dvylika tūkstančių tonų. Kai Dardžilinge - aukščiau kalnuose esančiose plantacijose arbatos lapeliai dar tik sprogsta, žemesnėse vietose, pavyzdžiui, Asame, juos jau galima rinkti.

1881 metais Dardžilingas sujungiamas su Kalkuta geležinkeliu. Iki tol įveikti šį 550 km atstumą prireikdavo 5-6 dienų varginančios kelionės.

1823 m.
Škotų botanikas - mėgėjas, generolas Robertas Briusas (Robert Bruce) yra pirmasis europietis, atradęs „arbatos medį“. Jis buvo aptiktas tarp Asamo ir Birmos, lietingame Manipūro miške. Dėl šio atradimo buvo reiškiamos įvairios abejonės, tvirtinant, kad šis autentiškas augalas yra tik paprastas arbatmedis. Per kitus dešimt metų retkarčiais pasirodydavo įvairių svarstymų apie indiškos kilmės arbatą, o 1834 metais Briuso „arbatos medis“ buvo pripažintas autentišku atradimu.

1825 m.
Londono meno draugija įsteigė premiją tam, kuris pirmasis sugebės dideliais kiekiais išauginti aukštos kokybės arbatą. Anglijos augintojai iš Kinijos ir Indijos įsigijo sėklų, iš jų išdygo 42 000 augalų.
Tais pačiais metais Asamo valdžios įgaliotinis kapitonas Deividas Skotas nusiuntė į Kalkutą Asame surastus ir jo paties išaugintus arbatos augalus, norėdamas gauti jų autentiškumo patvirtinimą. To patvirtinimo jis negavo, nes tai buvo paprasta Camellia sinensis.

1833 m.
Rugpjūčio 28 d. panaikinamas EIC prekybos su Kinija monopolis. Nuo šiol laisvoji prekyba plėtojama be apribojimų. 1834 m. lapkričio 20 d. Londone, Mincing Lane įvyko pirmasis viešas arbatos pardavimas. Iki 1835 m. liepos mėnesio šie pardavimai buvo rengiami EIC aukciono patalpose.

1834 m.
Sausio 24 d. Lordas Bentinkas įsteigia komitetą, nagrinėjantį arbatos auginimo galimybes Asame. Jis siunčia savo sekretorių Džordžą Gordoną į Kiniją įsigyti sėklų ir sodinukų.
Metų pabaigoje leitenanto Endriu Čarltono (Andrew Charlton) pateikta ataskaita išsklaido visas likusias abejones. Jis pakartotinai aptinka Asame augančių laukinių Camellia assamica medžių iš vietinių gyventojų sužino naują fermentavimo būdą: į bambuko vidų prikemšama arbatos lapų ir visa tai džiovinama, pakabinus ant medžių.
Čarltonas nusiunčia arbatmedžius Žemdirbystės ir sodininkystės draugijai ir jo darbas pagaliau pripažįstamas – atrasta Camellia assamica rūšis. Šis svarbus įvykis – tai pirmas žingsnis pradedant auginti arbatą Indijoje iš joje augančių arbatmedžių.

1835 m.
Pirmą kartą užauginama arbata už Kinijos ir Japonijos ribų. Ji atplukdoma į Amsterdamą iš Olandijai priklausančios Javos kolonijos, į kurią 1684 metais vokiečių botanikas, gydytojas Andrėjas Klejeris (Andreas Cleyer) atvežė arbatos sėklų. Tada jis sėkmingai išaugino keletą arbatkrūmių, bet pirmieji rimti bandymai Javoje auginti arbatą pradėti 1826 metais VOC įkurtose plantacijose. Pradžioje buvo naudojamos tik japoniškos ir kiniškos sėklos, tačiau vėliau importuojami ir Asamo sodinukai iš Indijos. Svarų indėlį į arbatos auginimo plėtrą olandiškoje Rytų Indijos dalyje įnešė Jakobas I.L.L. Jakobsenas. Būdamas arbatos ekspertu, jis VOC užsakymu nuo 1827 iki 1833 metų keliavo po Kinijos „uždraustuosius“ arbatos sodus, norėdamas gauti arbatos sėklų ir žinių apie jos auginimą bei perdirbimą. Vėliau jis tapo arbatos auginimo inspektoriumi Javoje ir išleido įžymiąją techninę knygą „Over het sorteeren en afpakken van de thee“, vertingą vadovą visiems augintojams.

Tais pačiais metais Japonijoje arbatos gamykloje Toku-o buvo sukurtas Gyokuro arbatos gamybos procesas.

1836 m.
Arbatos auginimo darbams Asame vadovaujantis Roberto Briuso brolis Čarlzas Aleksandras Briusas netoli Sadijos (Sadiya) įkūrė Saikvos (Saikhwa) plantaciją, kurioje augino vietinės kilmės arbatmedžius. Šiame regione jam sekėsi auginti ir kiniškus arbatmedžius. 1836 metais Briusas nusiuntė į Kalkutą pirmąjį negausų Asamo arbatos kiekį ir tapo pirmuoju arbatos augintoju Asame.

1838 m.
Pirmasis oficialiai registruotas krovinys su aštuoniais Asamo arbatos pakais (1 paką sudaro 108 svarai) išplaukė iš Kalkutos uosto į Angliją.

1839 m.
Kroviniui pasiekus Angliją, sausio 10 dieną Mincing Lane įvyksta pirmasis Indiškos arbatos aukcionas. Įgyvendinama sena svajonė gerti Anglijos imperijoje pagamintą arbatą.

Įkurta pirmoji Asamo arbatos bendrovė Indijoje.

1842 m.
Anglams aneksavus Asamą, regione suklesti privatus verslas. Remdama privačią iniciatyvą Anglijos vyriausybė Britanijoje pradeda naujokų verbavimo kampaniją, kurios tikslas pritraukti kuo daugiau vykstančių į Asamo arbatos plantacijas kolonistų.
Tuo tarpu Bedfordo hercogienės iniciatyva Anglijoje išpopuliarėja ir tampa tradicija „popiečio arbatėlės laikas“. Ši arbatos ceremonija yra tokia nuostabi ir tobula, kad net arbatos žinovai iš Japonijos jai negaili liaupsių ir pagyrimų.

1839-1842 m.
„Pirmasis opiumo karas“. Siekdama sumažinti didžiulį importo ir eksporto disbalansą, Anglija jau kurį laiką diplomatiniais kanalais bando keisti prekybos su Kinija sąlygas. Hamburgo importo iš Kinijos apimtis taip pat yra daugiau nei dvigubai didesnė už eksportą. Toliau augti prekių transportavimo iš Anglijos į Kiniją apimtims trukdo kinų reikalavimas atsiskaitinėti sidabru, ir tai suprantama kaip prekybos barjeras. Dėl audros prarastas vienas „sidabrinis laivas“ reiškė didžiulius nuostolius. Britanijos sostas nepajėgė finansuoti „arbatos troškulio“ ir vienpusė prekybos forma nebuvo priimtina.
Opiumas, kurį anglai augino Indijoje, tapo nauja mokėjimo priemone. 1773 metais per kinų tarpininkus jie pradėjo kontrabanda gabenti į Kiniją opiumą. Į šį pelningą verslą įsijungė Hamburgo pirkliai, tačiau kinai, matydami opiumo sukeltus padarinius, uždraudė šio narkotiko prekybą. Dėl to 1839 metais kilo karas. Kinija pralaimėjo „Opiumo karą“ ir de facto prarado savo suverenitetą. Pagal Nankingo sutartį (1842 m.) buvo atidaryti keturi papildomi uostai – Šanchajus, Ningbo, Fudžou, Ksiamenas (Amojus) - Britanijos nuosavybe tapusi Honkongo sala, tapo ir jos kolonija, ir savarankišku prekybos punktu. Panaikintas perpardavinėtojų (Ko-Hong) prekybos monopolis. Anglams skubiai legalizavus opiumą, Indijos opiumas nuo 1908 metų tapo legalia preke Kinijoje. Tai turėjo didžiulės reikšmės pasaulinei prekybai.

1843-1847m.
Škotų botanikas Robertas Fortunas pradeda savo pirmąją kelionę į Anhui provinciją. kuri yra Kinijos arbatos auginimo centras. Iš ten, EIC nurodymu, jis turėjo atvežti į Indiją augalų, ir jų sėklų, patyrusių kinų darbininkų ir darbo įrankių. 1847 metais savo kelionių dienoraštyje „ Trys metai klajonių po šiaurės Kinijos provincijas“ botanikas smulkiai aprašo, kokių sunkumų ir pavojų galima tikėtis iš nesvetingų „ilganosių“, dalyvaujant tokios rūšies ekspedicijoje. Jam, deja, nepavyko atskleisti juodosios arbatos gamybos paslapčių, tačiau į Indiją jis atvežė 2000 arbatmedžių.

1844 m.
Kinijos atvėrimas teigimai paveikė Hamburgą, nes anglai jau nereikalavo išskirtinių teisių. 1844 metais Hanzos miestai Hamburgas ir Brėmenas importuoja arbatą iš Kantono. Krovinio vertė siekia 112 120 Meksikos dolerių (valiutos standartas paplitęs to meto arbatos prekyboje), o pagal prekybos apimtis Kinijoje užima penktą vietą po Anglijos, Amerikos, Nyderlandų ir Švedijos. Ypatingai spartų prekybos augimą ir vėl sustabdo antrasis Opiumo karas (1856-1858). 1866 metais Hamburgas užima antrą vietą po Anglijos pagal laivų, naudojamų prekybai su Kinija, kiekį.
Hamburgo konsulas Šanchajuje Viljamas Hogas (William Hogg) pastebėjo kinų susižavėjimą išskirtiniu vokiečių kapitonų sąžiningumu, dėl ko su jais buvo elgiamasis ypač pagarbiai. Tikėtina, kad kinai siekė užmegzti ryšius su Hamburgo prekybininkais, nes jie neturėjo nei sutartinių teisių, nei specialių karinės diplomatijos keliu gautų privilegijų.
Tais metais vien tik Didžioji Britanija iš Kinijos atsivežė 25 000 tonų arbatos.

1848-1852 m.
Arbatos auginimo eksperimentai Indijoje tęsiami, tačiau be pageidaujamų rezultatų. Tik kinai žino perdirbimo metodus, bet neturi jokio noro jais dalinti. Jie tai laiko valstybine paslaptimi. Škotas Robertas Fortunas (Robert Fortune) dar kartą vyksta į Kiniją – dar kartą rizikuodamas savo gyvybe, slapta bando išvežti didžiulį kiekį arbatos sėklų, 20 000 arbatmedžių, t.y. lygiai tiek, kiek šeši žmonės pajėgtų išvežti iš šalies, už tai atsiskaitydami dideliu kiekiu sidabro. Pagaliau anglai sužino, kaip „daroma“ arbata. Fortunas nustato, kad ir juodoji, ir žalioji arbata auga ant to paties medžio, skiriasi tik jų apdorojimo būdai.

1853 m.
Džordžas Viljamsonas (George Williamson) perėmė iš Čarlzo A. Briuso Asamo arbatos bendrovės vadovo pareigas. Jo indėlis į Indijos arbatos industriją yra didžiulis. Viljamsonas suprato, jog Briusas buvo teisus, teigdamas, kad atvežti iš Kinijos arbatmedžiai duoda menką derlių, ir davė nurodymus kultivuoti, tik vietinę Camellia assamica. Tačiau plinta ir kiniški arbatos auginimo ir perdirbimo būdai. Kad derlius būtų gausesnis, o kokybė geresnė, krūmai įvairiais būdais apkarpomi ir apskinami.

1858 m.
Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė domisi arbatos auginimu. Ji samdo Robertą Fortuną ir siunčia jį į Kiniją. Tai trečioji jo kelionė į šį regioną. Jam pavyksta gauti didelį kiekį arbatos sėklų, kurios yra paskirstomos pietinių valstijų Džordžijos, Luizianos, Tenesio, Floridos, ir Pietų Karolinos plantatoriams, tačiau ekonominės naudos tai neduoda.
Vėliau 1880 metais vėl atgyja susidomėjimas arbatos kultivavimu, ir Džonas Džaksonas – žymaus arbatos mašinos išradėjo Viljamo Džaksono brolis – yra kviečiamas dalyvauti didžiulio masto eksperimentuose Pietų Karolinoje. Deja, dėl prastos Džaksono sveikatos vos įsibėgėjusį eksperimentą teko nutraukti. Po to buvo pradėti kiti vėlesni bandymai, bet nei vienas iš jų nedavė gerų ekonominių rezultatų. Pagrindinė priežastis - didelės veiklos sąnaudos.

1858 m.
Rugpjūčio 2 d. EIC sustabdo savo veiklą. Pats Anglijos sostas pradeda administruoti visas Indijos teritorijas, išleisdamas „Geresnio Indijos valdymo aktą“.

1859 m.
Silpsta Japonijos saviizoliacijos politika. Jokohamos uostas atveriamas užsienio prekybai. Tai Japonijos eksporto pradžia. Geriausi japonų pirkėjai yra amerikiečiai, vertinantys ne tik keliones vandenynu tiesiai iš Amerikos į Japoniją, bet ir žaląją arbatą. 1870 metais jie importavo 8 825 817 svarų (4 003 tonas – t.y. 25 proc. rinkos), 1880 metais – 33 688 577 svarų (15 281 tonos – 47 proc. rinkos). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą importas siekė 40 000 000 svarų (18 144 tonos) per metus, tai lėmė rinkos padidėjimą beveik 50 procentų. Taigi, tuo metu kiekvieną sekundę amerikiečiai išgerdavo po puodelį japoniškos arbatos.

1860 m.
Hamburgas importuoja tiesiai iš Kinijos 185 tonas arbatos ir 834 tonas iš Londono. Įdomu yra tai, kad apytikriai iki 1890 metų į Hamburgą kiniškos arbatos pristatoma daugiau iš Londono, negu iš pačios Kinijos.

1861m.
Gruodžio 27 d. Kalkutoje įvyko pirmasis indiškos arbatos aukcionas.
Kinijos uostas Hankou atveriamas užsienio prekybai, o rusai čia pastato pirmąjį „presuotos arbatos“ fabriką.

1864 m.
„Aerated Baking Company“ Londone atidaro pirmąjį arbatos kambarį, skirtą darbuotojams pasimėgauti populiarėjančia popietine arbatėle .Netrukus visoje imperijoje, visuose visuomenės sluoksniuose paplito tokios popietinės arbatėlės. Jų metu žmonės galėdavo pabendrauti, susipažinti, ir jos, laikui bėgant, tapo bendravimo tradicija. Šokiai išpopuliarėjo vėliau - tik XX amžiuje.

1866 m.
Arbatos prekyba skatino ir tobulėti ir laivų statybą. Plaukiant senaisiais EIK laivais, vadinamais East Indiamen, maršrutu Londonas - Kantonas - Londonas, kelionė užtrukdavo nuo dvylikos iki aštuoniolikos mėnesių. Žlugus anglų prekybos arbata monopoliui ir panaikinus 1651 metų Navigacijos aktą, atsirado galimybė kitoms valstybėms konkuruoti su britais. Apie 1845 metus amerikiečiai stato panašius į jachtas laivus „arbatos kliperius“, kurie, plaukdami iš Niujorko į Kantoną ir atgal sugaišta mažiau nei aštuonis mėnesius, ir aplenkia konkurentus anglus. Britanijos laivų statytojai bando aplenkti amerikiečių karinio jūrų laivyno inžinierius ir sukuria panašius laivus. 1850 metais Aberdene nuleidžiamas į vandenį pirmasis angliškas arbatos kliperis, pavadintas „Stornaway“.

1866 m.
Labiausiai pageidaujama pirmoji naujo arbatos derliaus siunta parduodama aukščiausia kaina, o ją gabenančioms laivų įguloms už greitį garantuojamas didelis atlygis. Ta proga pastoviai rengiamos neoficialios lenktynės iš Kinijos į Angliją. Garsiausios „arbatos lenktynės“ įvyko 1866 metų gegužės 28 dieną. Apie 16 laivų (remiantis kitais šaltiniais 9 ar 10) dalyvavo „regatoje“, plaukdami 16 000 jūrmylių iš Fudžou uosto Mindziango upės žiotyse į Londono dokus. Greičiausias pasirodė kliperis „Taeping“, pasiekęs Londoną per 99 dienas ir paskutinę minutę priartėjęs prie kliperio „Ariel“ taip arti, kad piniginį prizą teko padalinti abiems varžovams.

1867 m.
Portugalams, vėliau olandams priklausančioje, o nuo 1802 metų tapusioje Britanijos kolonija, Ceilono saloje išnyko beveik visos kavos plantacijos. Joms pakenkė „kavos rūdimis“ vadinamas grybas (Hemeleia vastatrix). Šiose žemėse vietoj kavos nuspręsta auginti arbatą. 1867 metais škotas Džeimsas Teiloras (James Taylor) Lulekondera (Loolecondera) ūkyje sėkmingai užaugino pirmąjį arbatos sodą. Jis yra vadinamas Ceilono arbatos pramonės pradininku. 1782 metais olandai jau bandė saloje auginti arbatą, tačiau eksperimentas nepavyko. Lulekonderoje Teiloras pasėjo Asamo arbatmedžio sėklas, ir jam pavyko.

1872 metais jis pirmasis, pastato arbatos fabriką, 1880 metais įrengia ir sėkmingai eksploatuoja JonnWalker &Co pagamintą „arbatos vyniojimo mašiną“, kuri suteikia galimybę dideliais kiekiais gaminti juodąją arbatą. Vyniojant (sukant) arbatos lapus, suardomos jų ląstelių membranos ir suaktyvinamas fermentavimo procesas.
Vietiniai gyventojai sinhalai nenoriai dirba arbatos rinkimo darbus, nes už juos mažai mokama. Tada britų kolonistai iš Pietų Indijos Tamil Nadu valstijos prievarta atveža į Ceiloną tūkstančius tamilų, ir eksploatuodami jų darbo jėgą išvysto čia arbatos gamybą. Praėjus šimtui metų, šis priverstinis perkraustymas tapo viena iš pagrindinių saloje vykstančių etninių neramumų priežasčių.
Tuo pat metu olandai atskleidžia juodos arbatos „gaminimo“ būdą. Indonezijoje arbatos auginimas tampa ekonomikos pagrindu. Šią anglų ir olandų plantatorių sėkmę Azijoje anglai pakartoja 1877 m. Pietų Afrikoje, 1878 m. - Malavyje, apie 1903 m. - Kenijoje, 1919 m. -Ugandoje. 1844 m. vokiečiai augina arbatą Kamerūne, 1905 m. - Tanzanijoje. Apie 1847 m. rusai pradeda kiniškos arbatos auginimo bandymus Gruzijoje, 1892 m. caras Aleksandras III Čakvėje (Chakve) įkuria šiauriausias ir pačias didžiausias arbatos plantacijos pasaulyje. Čia buvo pasodinti Asamo arbatmedžiai. Eksperimentas pavyko. Kaimynai turkai ir iraniečiai pasekė rusų pavyzdžiu.

1869 m.
Atidaromas Sueco kanalas. Kliperius pamažu pakeičia garlaiviai, žymiai sutrumpinę kelionių jūra laiką. 1882 metais kelionė garlaiviu iš Šanchajaus į Londoną truko rekordiškai trumpą laiką - 30 dienų.

1872 m.
Praėjus aštuoniems metams po to, kai Tomas Teiloras Ceilone sumontavo vyniojimo mašiną, arbatos augintojai Asame broliai Džonas ir Viljamsas Džaksonai (Jackson) sužino apie anglų firmos Marshall Sons & Company pagamintą garo variklį. Jie įgalioja šią kompaniją pagal jų sukurta projektą pagaminti arbatos lapų vyniojimo mašiną.
Iki šio išradimo lapai buvo kočiojami rankomis, paskui džiovinami virš medžio anglimi kurstomos ugnies ir darbininkų minami basomis kojomis į arbatos pakus . Vienas vyras per dieną iškočiodavo apie 40 kilogramų arbatos lapų. Garo mašina gali pakeisti 60 darbininkų ir našumą padidinti iki 2,4 tonų per dieną.
Viljamsas Džaksonas sukuria ir kitiems gamybos procesams skirtas mašinas - vytinimui, džiovinimui, rūšiavimui. Jis laikomas pirmuoju įtakingu arbatos įrengimų išradėju Indijoje.
Iš Ceilono į Londoną išsiųstas pirmasis krovinys. Tai buvo arbata iš Lulekondera plantacijų.

1870 m.
Gustavas Vincentas Helsenas (Haelssen) ir Alfredas Moricas Lajenas (Lyon) sausio 1 d. Hamburge įkuria kompaniją Haelssen & Lyon.

XX ir XXI amžių apžvalga
1880 metais Britanijoje vienas žmogus per metus vidutiniškai suvartodavo apie 2 kg arbatos. Apie septyniasdešimtuosius XIX a. metus gamybos kaštai sudarė 11 pensų vienam svarui (0,4536 kg), 1914 metais jie sumažėjo iki 3 pensų. 500 000 žmonių atliekamą darbą dabar galėjo atlikti 8000 mašinų! Atidarius Sueco kanalą, žymiai sutrumpėjo transportavimo laikas, o kartu sumažėjo ir išlaidos.

Kinijos užimama dalis pasaulinėje arbatos prekyboje nuolat traukėsi. Ji sudarė:

• 1870 m. - 85 %
• 1879 m.- 50 %
• 1900 m. - 35%
• 1920 m. - 10%

2004 metais Kinija yra antroji stambiausia arbatos gamintoja po Indijos. Pati Kinija lenkia Šri Lanką ir Keniją bet dėl didelio vidinio vartojimo Kinija ir Indija atitinkamai užima trečią ir ketvirtą vietas tarp eksportuojančių valstybių, po Šri Lankos ir Kenijos.

Arbatą gaminančių šalių skaičius išaugo iki trisdešimties. 2003 metais šios šalys pagamino 3,1 mln. tonų, iš kurių eksportas sudarė 1,4 mln. tonų. Remiantis nuostata, kad arbatos puodeliui paruošti reikia vidutiniškai 1,8 g arbatos, pasaulyje kasmet išgeriama maždaug 1 722 222 222 222 puodeliai šio gėrimo.

Palyginimui, 2003 metais pasaulinė žalios (neskrudintos) kavos gamyba sudarė apie 6,72 milijonus tonų. Atmetus 15 proc. nuostolius, atsirandančius skrudinimo metu ir skaičiuojant 7 gramus kiekvienam puodeliui, galima tvirtinti, kad pasaulyje per metus išgeriama tik apie 816 800 000 000 puodelių kavos.

Savo populiarumu ir ekonomiškumu arbatos gėrimą lenkia tik vanduo. Jau prieš 4000 metų pastebėtas teigiamas arbatos poveikis sveikatai. Nuo seno kauptos žinios yra nuolat papildomos naujais atradimais. Kuriant modernų įvaizdį ir skatinant vartojimą, rinkai nuolat pristatomos naujos arbatos rūšys. Tūkstančiai arbatos parduotuvių, atsižvelgdamos į vartotojų poreikius, siūlo ir tradicinį, ir šiuolaikišką arbatos prekių asortimentą. Savo veiklą pradėjusios Japonijoje ir Kinijoje, jos labiausiai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Pinigus mokėti verta tik už aukštos kokybės arbatą. Gamintojai, importuotojai, pakuotojai ir pardavėjai visados turi prisiminti: verslas labai svarbu, bet tradicijų pamiršti negalima, nes ARBATA - TAI NE TIK PREKĖ, TAI IR FILOSOFIJA!

Į SKIRO arbatos kolekcijos puslapį